CBD ir THC: kuo skiriasi ir kas dar yra ekstrakte

Du pavadinimai ant to paties augalo

Klausimas, kuris kyla su buteliuku rankoje

Šeštadienio rytas, virtuvė, ant stalo tamsus buteliukas. Šalia guli pakuotės lapelis, pirštai vartinėja pipetę, o galvoje kabo vienas klausimas. Kur čia CBD, kur THC ir kodėl vienos trys raidės kartojasi ant kiekvienos lentynos, o kitos skamba kaip rūpestis.

Klausimas visai ne akademinis. Jis paprastas ir praktinis. Ir jis turi tvarkingą atsakymą, nes abi molekulės chemijos literatūroje aprašytos labai seniai, o skirtumas tarp jų yra ne nuomonė, o užrašyti duomenys.

Lietuviškoje paieškoje ta pati mintis pasirodo dviem formomis. Vieni rašo cbd aliejus, kiti kanapių aliejus, ir dažnai turi galvoje tą patį buteliuką. Prie jų prisideda dar vienas žodis, kanabinoidai, kuris jau reiškia ne du junginius, o visą eilę.

Nuo šio skirtumo pradedama beveik kiekviena rimtesnė kalba apie kanapių junginius: THC yra psichoaktyvi augalo sudedamoji dalis, o šį poveikį lemia CB1 receptorius, tuo tarpu kanabidiolis psichoaktyvus nėra [3]. Tai vienas iš tų punktų, kurie literatūroje laikomi nusistovėjusiais, todėl jis stovi pačioje pradžioje, o ne pabaigoje.

1940 ir 1964: kada kiekviena molekulė gavo sandarą

Pirmoji data yra 1940 metai. Tais metais paskelbtame Adamso ir kolegų darbe nustatyta kanabidiolio sandara, o medžiaga buvo išskirta iš laukinių kanapių ekstrakto [1]. Žodis sandara čia reiškia labai konkretų dalyką: kaip atomai molekulėje sujungti tarpusavyje, o ne kaip augalas atrodo ar kuo kvepia.

Antroji data yra 1964 metai. Gaoni ir Mechoulamo darbe THC buvo išskirtas, aprašyta jo sandara ir atlikta dalinė sintezė [2]. Tame pačiame darbe junginys įvardijamas kaip aktyvi, psichoaktyvi ekstrakto sudedamoji dalis [2].

Eiliškumas čia įdomus. Kanabidiolio sandara buvo užrašyta anksčiau nei THC, nors viešoje kalboje viskas dažnai apversta ir atrodo, kad CBD yra naujas dalykas, atsiradęs kartu su lentynomis. Chemijoje jis nėra naujas.

Abu pavadinimai atsirado laboratorijoje, ne rinkoje. Ir abu ilgą laiką egzistavo be jokio žinomo taikinio organizme: molekulės buvo aprašytos, jų skirtumas pastebėtas, bet mechanizmo aprašo dar nebuvo. Tas trečias sakinys atsirado tik po kelių dešimtmečių, ir apie jį toliau.

Kur skirtumas pasidaro matuojamas

1990 metai: kai taikinys nustojo būti spėjimu

1990 metų Matsudos ir kolegų publikacijoje paskelbta kanabinoidų receptoriaus sandara ir klonuotos komplementarios DNR funkcinė ekspresija [3]. Tai reiškia, kad taikinys buvo apibrėžtas, o ne numanytas iš netiesioginių ženklų.

Šis receptorius vadinamas CB1. Daugiausiai jo yra centrinėje nervų sistemoje, ir būtent per CB1 aiškinamas THC psichoaktyvus poveikis [3]. Prieš 1990 metus buvo galima kalbėti apie tai, ką molekulės daro, bet nebuvo galima nurodyti baltymo, prie kurio jos prisijungia.

Skirtumas tarp numanomo ir apibrėžto taikinio yra didesnis, nei atrodo iš šalies. Apibrėžtą receptorių galima klonuoti, išreikšti ląstelėse ir tirti sistemingai. Numanomas mechanizmas lieka aprašymu, kurį galima interpretuoti keliais būdais.

Todėl 1990 metai šioje istorijoje veikia kaip trečia atskaitos data, lygiai taip pat svarbi kaip 1940 ir 1964 metai. Dvi molekulės, vienas receptorius. Ir vienas paaiškinimas, kodėl jos elgiasi ne vienodai.

Kanabidiolis prie to paties receptoriaus

Kanabidiolio elgesys prie CB1 aprašomas kitaip nei THC. Jis šio receptoriaus tiesiogiai neaktyvina, ir būtent tai literatūroje yra standartinis paaiškinimas, kodėl kanabidiolis nesukelia psichoaktyvaus poveikio, kokia bebūtų jo koncentracija produkte [3].

Tai svarbi vieta. Ne todėl, kad kanabidiolio prie CB1 nerandama, o todėl, kad prisijungimas ir aktyvinimas farmakologijoje yra du skirtingi dalykai. Molekulė gali prie baltymo prisijungti ir jo neįjungti.

Antra vertus, viena istorija apie vieną receptorių yra tik dalis vaizdo. Kanabinoidų farmakologijoje aprašomas ne vienas receptorius ir ne vienas signalinis kelias, todėl CB1 paveikslas abiem junginiams yra dalinis. Tai galioja ir THC, ir kanabidioliui.

Tokį atsargumą verta įsidėmėti, nes internete abi kraštinės paplitusios: arba viskas paaiškinama vienu receptoriumi, arba iš karto pasakoma, kad niekas nieko nežino. Paskelbti darbai stovi tarp šių dviejų polių, ir 1990 metų publikacija čia yra atskaitos taškas, ne finalinis žodis [3].

Kanapių ekstraktas yra mišinys, ne viena molekulė

Kai buteliuko lapelyje surašyti keli pavadinimai, tai ne rinkodaros pagražinimas. 2005 metų ElSohly ir Slade'o apžvalgoje kanapių sudėtis aprašoma tiesiai: sudėtingas natūralių kanabinoidų mišinys, kuriame identifikuota daugiau nei 100 junginių, o šalia jų yra terpenai ir kitos augalo molekulės [4].

Vadinasi, CBD ir THC yra du įrašai ilgame sąraše. Populiariausi, geriausiai aprašyti, tačiau du iš daugiau nei šimto.

Tai keičia klausimo formą. Užuot lyginus vien du junginius, tikslesnis klausimas yra toks: kurie sąrašo įrašai turi paskelbtų duomenų, o kurie kol kas turi tik pavadinimą ir cheminę formulę. Ta pati apžvalga pažymi, kad nemaža dalis augalo sudedamųjų dalių ištirta menkai [4].

Terpenai ir kitos augalo molekulės

Terpenai lietuviškose užklausose atsiranda kaip atskiras žodis, tarsi tai būtų kanabinoidų alternatyva. Chemijoje jie yra kita junginių eilė, kuri kanapių sudėties apžvalgose surašoma šalia kanabinoidų [4].

Grupės pavadinimas pasako, kokios klasės molekulė yra. Jis nepasako, kiek jos yra konkrečioje ištraukoje. Skaičius atsiranda tik tada, kai yra konkrečios partijos tyrimas, o ne bendra augalo chemija.

Todėl žinių puslapis ir dokumentas atlieka skirtingus darbus. Puslapyje stovi pavadinimai, klasės ir metai. Dokumente stovi rodmenys.

Ta pati logika galioja ir kalbant apie visą ekstraktą: augalas turi ilgą junginių sąrašą [4], o kas ir kiek pateko į buteliuką, sprendžiama ne iš augalo chemijos, o iš tyrimo lapo.

Retesni junginiai ir tai, kas apie juos užrašyta

Su retesniais kanapių junginiais susiduriama tvarkingai atsiliekant nuo garsiosios poros. Receptorių tyrimai su jais yra vėlesni ir mažiau apimantys nei darbai su kanabidioliu ir THC [4]. Tai nėra vertinimas, tai literatūros būklės aprašas.

Praktiškai tai reiškia, kad apie tokį junginį dažnai galima pasakyti tris dalykus: kaip jis vadinamas, kokia jo cheminė klasė ir kad jis identifikuotas augalo sudėties apžvalgose [4]. Mechanizmo aprašo tokio detalumo, kokį 1990 metų darbas davė CB1 ir THC, jiems paprastai nėra [3].

Man tokia asimetrija atrodo pati naudingiausia šios temos dalis, nes ji paaiškina, kodėl vienas pavadinimas turi datas ir publikacijas, o kitas kol kas turi tik formulę. Toliau tos pačios datos ir tie patys skaičiai vienoje eilėje.

• 1940 metų Adamso ir kolegų darbe kanabidiolio sandara nustatyta iš laukinių kanapių ekstrakto [1].
• 1964 metais Gaoni ir Mechoulamas THC išskyrė, aprašė jo sandarą ir atliko dalinę sintezę, o pats junginys įvardintas kaip psichoaktyvi ekstrakto dalis [2].
• 1990 metų Matsudos ir kolegų publikacijoje paskelbta kanabinoidų receptoriaus sandara ir klonuotos komplementarios DNR funkcinė ekspresija, todėl taikinys buvo apibrėžtas, o ne numanytas [3].
• Šis receptorius vadinamas CB1, o daugiausiai jo yra centrinėje nervų sistemoje.
• Kanabidiolis CB1 tiesiogiai neaktyvina, ir tuo literatūroje aiškinama, kodėl jis nėra psichoaktyvus [3].
• 2005 metų ElSohly ir Slade'o apžvalgoje kanapių sudėtis aprašoma kaip sudėtingas natūralių kanabinoidų mišinys su daugiau nei 100 identifikuotų junginių, terpenais ir kitomis augalo molekulėmis [4].
• Toje pačioje apžvalgoje pažymima, kad daug augalo sudedamųjų dalių ištirta menkai, o receptorių darbai su retesniais junginiais atsilieka nuo darbų su kanabidioliu ir THC [4].

Nuo procento etiketėje iki partijos tyrimo

Iki šiol viskas buvo apie molekules. Dabar apie buteliuką, nes ant jo užrašytas procentas yra visiškai kitos rūšies teiginys nei 1964 metų sandaros aprašas [2].

Cibdol partijų analizes skelbia nuo 2014 metų, kai pradėjo formuluoti savo receptūras. Principas paprastas: jei etiketėje parašyta tam tikra procentinė vertė, tą pačią vertę turi būti įmanoma pasitikrinti nepriklausomos trečiosios šalies dokumente. Ne pasitikėti. Pasitikrinti.

Toks skirstymas patogus ir skaitant šį tekstą. Metai, receptorius ir junginių sąrašas priklauso literatūrai, o ne pakuotei. Rodmenys apie konkretų buteliuką priklauso partijos tyrimui, o ne bendrai augalo chemijai. Kai šie du dalykai suplaukia į vieną sakinį, gaunasi tie patys neaiškūs teiginiai, kurių pilna kanapių temose.

Kataloge kiekviena junginių eilė turi savo vietą, ir tai atspindi tą pačią logiką. Jeigu domina būtent kanabidiolis, jo procentai ir sudėtis surašyti CBD aliejaus puslapyje, kur šalia stovi ir partijos dokumento nuoroda. Kanabigerolio receptūros surašytos atskirai, CBG aliejaus puslapyje, nes tai kitas sąrašo junginys su savo rodmenimis. Kanabinolis turi savo eilę CBN aliejaus puslapyje, ir jo skaičiai taip pat imami iš konkrečios partijos, ne iš bendro augalo aprašo.

Žodžiais apie sudėtį galima žaisti ilgai. Skaičiais dokumente žaisti sunkiau, todėl pirmiausia verta atsidaryti dokumentą, o tik paskui skaityti bet kokį tekstą apie kanapių junginius, įskaitant šį.

Keturi punktai, kuriuos galima pasitikrinti dokumente

Kai visa ši teorija sugula į vieną lapą, praktinis darbas tampa trumpas. Reikia palyginti tai, kas užrašyta ant buteliuko, su tuo, kas užrašyta tyrimo lape. Vertinimų čia nėra, yra tik atitikimas arba jo nebuvimas.

Keturi punktai, kuriuos verta perskaityti iš eilės, kad būtų aišku, apie kurį junginį ir kurią partiją kalbama.

• Junginio pavadinimas. Kanabidiolis, THC ar kitas kanabinoidas iš tos pačios eilės, apie kurią rašo 2005 metų apžvalga [4]. Pavadinimas turi būti konkretus, ne grupinis.
• Procentas etiketėje ir tas pats rodiklis dokumente. Būtent čia veikia principas, kurio Cibdol laikosi nuo 2014 metų: etiketės vertė yra tikrinama nepriklausomos trečiosios šalies tyrime.
• Partijos numeris. Jis sieja tą patį buteliuką su tuo pačiu dokumentu, todėl be jo tyrimo lapas kalba apie kažką kita.
• THC rodmuo. Jis skaitomas kaip skaičius dokumente, o ne kaip bendras teiginys, nes 1964 metų darbe aprašyta ir 1990 metais su CB1 susieta molekulė yra būtent tas junginys, kurio kiekis matuojamas [2][3].

Keturi punktai, viena minutė ir keturios datos fone: 1940, 1964, 1990 ir 2005. Trys iš jų kalba apie molekules ir receptorių, ketvirtoji apie tai, kiek dar to sąrašo neaprašyta [4].