Endokanabinoidų sistema: nuo 1964 metų iki 1995 metų

Endokanabinoidų sistema: apibrėžimas ir 1964 metų atskaitos taškas

Endokanabinoidų sistema yra bendras pavadinimas dviem dalykams: receptoriams ir pačių organizmo gaminamiems junginiams, kurie prie tų receptorių prisitvirtina. Nieko daugiau į apibrėžimą įtraukti nereikia.

Pavadinimą galima skaityti pažodžiai. Endokanabinoidas reiškia kanabinoidą iš vidaus. Tvarka čia keista, jei apie ją pagalvoji: vidinė sistema pavadinta pagal augalą. Anandamidas ir 2-arachidonoilglicerolis buvo įvardyti pagal formos panašumą į augalo junginį, o ne pagal savo kilmę.

Atskaitos taškas yra 1964 metai. Gaoni ir Mechoulamo darbe [1] yra trys atskiri žingsniai: hašišo veikliosios sudedamosios dalies išskyrimas, jos struktūros nustatymas ir dalinė sintezė. Ta sudedamoji dalis yra delta-9-tetrahidrokanabinolis.

Dalinė sintezė čia nėra formalumas. Kai molekulę pavyksta bent iš dalies sudėti laboratorijoje, struktūros brėžinys nustoja būti prielaida [1]. Jis tampa patikrinamas užrašas.

Iki to tyrimo objektas buvo augalas. Derva, ekstraktas, augalinė medžiaga, kurios sudėtis žinoma tik iš dalies. Apie tokį objektą galima kalbėti tik apibendrintai, nes niekas nežino, kuri sudėties dalis už ką atsakinga.

Po 1964 metų tyrimo objektas tapo viena molekulė su žinoma geometrija [1]. Nubrėžta. Suskaičiuota. Turinti vardą, kurį galima parašyti be jokių išlygų.

Ir tada klausimas persirašė. Jis tapo beveik mechaniniu: prie ko ši forma prisitvirtina organizme? Ne apie augalą, o apie formą. Toks klausimas jau turi atsakymo formą, nes jo galima ieškoti audiniuose, ląstelėse ir sekose, o ne ekstraktų aprašymuose.

Žodis kanabinoidai iki šiol dažnai yra pirmas, kurį žmonės surenka ieškodami CBD aliejaus arba kanapių aliejaus. Šalia jo sąrašuose paprastai stovi ir terpenai, kita augalo junginių grupė. Pats grupės vardas atsirado gerokai anksčiau, nei buvo aprašytas bent vienas vidinis receptorius.

1990 metai: kai receptorius tapo perduodamu objektu

1990 metais Matsuda ir kolegos paskelbė receptoriaus sandarą ir parodė, kad klonuota jo DNR kopija ląstelėse veikia [2]. Tai buvo objekto atvykimas į istoriją, kuri iki tol turėjo tik molekulę.

Žodis klonavimas atrodo techniškas ir sausas. Jo svoris čia didesnis nei paties žodžio. Jis reiškia, kad receptorius buvo užrašytas seka ir atkuriamas.

Prieš tai receptorius buvo išvada. Apie jį buvo galima spręsti netiesiogiai: iš to, kaip elgiasi molekulė, iš to, ko negalima paaiškinti be prisitvirtinimo vietos. Išvada yra gera pradžia, bet jos negalima nusiųsti kolegoms.

Po 1990 metų darbo [2] receptorius nustojo būti išvada. Jis tapo objektu, kurį galima perduoti tarp laboratorijų. Seka yra tekstas, o tekstą galima nukopijuoti.

Praktiškai tai reiškia, kad dvi skirtingos grupės gali dirbti su tuo pačiu receptoriumi ir po to lyginti rezultatus tarpusavyje. Ne su panašiu preparatu, ne su savo audinių ruošiniu, o su tuo pačiu užrašytu objektu.

Šis receptorius dabar vadinamas CB1. Vardas prilipo vėliau, kai tapo aišku, kad jis nėra vienintelis.

1964 metų klausimas pagaliau gavo adresą [1] [2]. Forma turi kur prisitvirtinti, ir ta vieta yra ne augale, o audinyje.

Čia gimsta ir paaiškinimas, kuris nebeturi nieko bendra su augalu. Receptorius yra organizmo dalis. Jis nedingsta, jei augalo niekada nebuvo. Vadinasi, protingiausia laukti, kad prie jo prisitvirtintų kažkas vidinio, o augalo junginys tik atsitiktinai turi tinkamą formą.

1992, 1993 ir 1995: vidinės molekulės ir antras adresas

1992 metais Devane ir kolegos paskelbė iš smegenų išskirtos sudedamosios dalies išskyrimą ir struktūrą; ji prisitvirtina prie kanabinoidų receptoriaus [3]. Tai buvo pirmas vidinis ligandas, apie kurį buvo galima parašyti struktūrinę formulę.

Svarbu ir tai, kokiai klasei ta molekulė priklauso. Ji nepriskiriama vandenyje tirpių vadovėlinių signalinių medžiagų eilei [3]. Vidinės signalinės sistemos aprašas čia nuo pat pradžių atrodė kitaip nei tas, kurį daugelis mokėsi iš vadovėlių.

1993 metais Munro ir kolegos paskelbė antrojo kanabinoidų receptoriaus molekulinę charakteristiką [4]. Darbe jis aprašytas kaip periferinis. Šiandien jis vadinamas CB2.

Detalė, kuri čia daug pasako: antrojo receptoriaus seka yra susijusi su pirmojo seka, bet nėra tokia pati [4]. Iš to seka paprasta išvada. Kanabinoidų signalas nėra viena grandis, o mažiausiai dvi, ir jos turi skirtingus adresus organizme.

1995 metais atsirado antrasis vidinis ligandas. Sugiura ir kolegos aprašė 2-arachidonoilglicerolį kaip galimą vidinį kanabinoidų receptorių ligandą smegenyse [5], o tais pačiais metais Mechoulamo grupė paskelbė to paties tipo junginį [6].

2-arachidonoilglicerolis sudarytas iš arachidono rūgšties ir cheminio partnerio, kuris nėra tas pats kaip anandamido atveju [6]. Ta pati šeima, ne ta pati molekulė.

1995 metų pabaigoje dalių sąrašas jau atrodė sutvarkytas: du receptoriai, du vidiniai ligandai ir paaiškinimas, kuriam augalas nebūtinas.

Pats žodynas veikia kaip iškasenų sluoksniai, kur kiekvienas vardas turi savo datą:

• 1964: augalo junginys, delta-9-tetrahidrokanabinolis, išskirtas ir aprašytas [1]
• 1990: receptorius, vėliau pavadintas CB1, užrašytas seka [2]
• 1992: pirmasis vidinis ligandas, išskirtas iš smegenų [3]
• 1993: antrasis receptorius, aprašytas kaip periferinis, šiandien CB2 [4]
• 1995: antrasis vidinis ligandas, 2-arachidonoilglicerolis [5] [6]
• Pavadinimas, kuris liko: kanabinoidas iš vidaus, nors kilmė su augalu nesutampa

Kas ir kada buvo užrašyta: eilutė po eilutės