Kaip tiriamas miego trūkumas ir jo poveikis

Kai laboratorijose tiriamas miego trūkumas, tyrėjai nesiremia subjektyviais apibūdinimais, o fiksuoja objektyvius elgsenos, kognityvinius ir fiziologinius parametrus. Šiuose tyrimuose taikomos standartizuotos užduotys, nuotaikos klausimynai ir kraujo rodiklių analizė. Gauti duomenys leidžia stebėti, kaip palaipsniui kinta dėmesys, reakcijos greitis ir medžiagų apykaita, kai laikas lovoje yra sutrumpinamas arba asmuo budi be pertraukos.

Psichomotorinio budrumo testas ir dėmesio pertrūkiai

Psichomotorinio budrumo testas, arba PVT, yra reakcijos laiko užduotis, kurią 2011 metų metodologinis darbas apibūdina kaip vieną plačiausiai naudojamų elgsenos budrumo matų. Tyrime su 74 sveikais 22 iki 45 metų suaugusiaisiais, testuotais 10 minučių PVT kas 2 valandas budint 33 valandas arba 5 naktis praleidžiant lovoje po 4 valandas, pertrūkių ir atsako greičio rodikliai atskyrė miego stokojančius dalyvius nuo budrių su dideliais efekto dydžiais, o vidutinis bei medianinis reakcijos laikas pasižymėjo mažais ir vidutiniais efekto dydžiais. Autoriai rekomendavo pertrūkių ir atsako greičio rodiklius laikyti pagrindinėmis PVT baigtimis. ^[1]

Pažintinių funkcijų ir nuotaikos pokyčiai metaanalizėse

2010 metų trumpalaikės visiškos miego deprivacijos iki 48 valandų metaanalizė apėmė 70 straipsnių su 147 pažintiniais testais šešiose kategorijose. Efekto dydžiai svyravo nuo mažo ir statistiškai nereikšmingo samprotavimo tikslumui (g = -0,125) iki didelio paprasto dėmesio pertrūkiams (g = -0,776). Iš tirtų moderatorių tik nemiegotas laikas statistiškai reikšmingai prognozavo kintamumą tarp tyrimų, ir tik tikslumo matams. ^[2]

CIBDOL · Pažintinių funkcijų ir nuotaikos pokyčiai metaanalizėse

1996 metų metaanalizė apibendrino 19 originalių tyrimų, 143 tyrimų koeficientus ir bendrą 1932 asmenų imtį. Gauti duomenys rodė, kad bendrai paėmus miego deprivacija stipriai sutrikdo žmogaus funkcionavimą, be to, nustatyta, kad nuotaika buvo paveikta labiau nei pažintinė ar motorinė veikla, o dalinis miego trūkumas turėjo gilesnį poveikį funkcionavimui nei ilgalaikė ar trumpalaikė miego deprivacija. ^[3]

Savaitės miego ribojimas ir pastovūs asmeniniai skirtumai

1997 metų laboratoriniame tyrime 16 sveikų jaunų suaugusiųjų miegas septynias naktis iš eilės buvo apribotas iki vidutiniškai 4,98 valandos per naktį. Tris kartus per dieną jie vertino mieguistumą, pildė nuotaikos klausimyną ir atliko PVT testą. Mieguistumo vertinimai, klausimyno nuovargio, sumišimo, įtampos ir bendro nuotaikos sutrikimo balai bei PVT pertrūkių dažnis ir trukmė rodė statistiškai patikimus kaupiamuosius pokyčius per ribojimo dienas, o pertrūkių skaičius reikšmingai išaugo. Daliai dalyvių atsigavimui po šių deficitų prireikė dviejų pilnų miego naktų. ^[4]

2004 metų laboratoriniame tyrime 21 sveikas 21 iki 38 metų suaugęs asmuo patyrė 36 valandų visišką miego deprivaciją tris atskirus kartus su bent dviejų savaičių pertrauka. Tarpusavio skirtumai tarp asmenų pagal patiriamą sutrikimą buvo dėsningi bei stabilūs kiekvieno žmogaus atžvilgiu ir ryškūs, palyginti su ankstesnės savaitės miego ribojimo poveikiu, kurį tyrėjai taip pat keitė. Jų nepaaiškino pradinis funkcionavimo lygis ar kiti tikrinti prognoziniai veiksniai, ir jie susitelkė į tris dimensijas: subjektyvų mieguistumą, nuovargį ir nuotaiką; kognityvinį apdorojimą; palaikomąjį dėmesį. ^[5]

Gliukozės apykaita ir apetito hormonai mažose imtyse

1999 metų tyrime su 11 jaunų vyrų matavimai po 6 naktų, praleidžiant lovoje po 4 valandas, buvo palyginti su matavimais po 6 atsigavimo naktų, praleidžiant lovoje po 12 valandų. Riboto miego sąlygomis gliukozės tolerancija ir tirotropino koncentracija buvo mažesnės, vakarinio kortizolio kiekis buvo didesnis, o simpatinės nervų sistemos aktyvumas buvo padidėjęs. Autoriai šiuos metabolinius ir endokrininius pokyčius apibūdino kaip panašius į pastebimus normalaus senėjimo metu. ^[6]

Atsitiktinių imčių kryžminiame tyrime su 12 sveikų vyrų, kurių amžiaus vidurkis buvo 22 metai, dvi riboto miego dienos buvo palygintos su dviem ilgesnio miego dienomis esant kontroliuojamam kalorijų suvartojimui ir aktyvumui. Miego ribojimas siejosi su 18 procentų mažesniu leptino kiekiu, 28 procentais didesniu grelino kiekiu, 24 procentais stipresniu alkio jausmu ir 23 procentais didesniu apetitu, ypač kaloringam maistui su dideliu angliavandenių kiekiu. Autoriai kaip apribojimus nurodo tai, kad dalyvavo tik 12 jaunų vyrų ir kad energijos sąnaudos nebuvo matuojamos. ^[7]

Laboratorinių rodiklių taikymo ribos

Aukščiau aprašyti PVT, ribojimo ir pasikartojančios deprivacijos tyrimai buvo atlikti kontroliuojamomis laboratorinėmis sąlygomis su sveikais suaugusiaisiais, o du metaboliniai tyrimai atlikti su 11 ir 12 jaunų vyrų grupėmis. Jų skaičiai apibūdina būtent tas imtis tomis sąlygomis ir čia pateikiami kaip tyrimų rezultatai, o ne kaip prognozės konkrečiam skaitytojui.

Šis straipsnis aprašo, ką matavo miego deprivacijos tyrimai. Tai nėra simptomų tikrintuvas, jis nieko nediagnozuoja, o kiekvienas, kuriam nerimą kelia asmeninis miegas ar dienos funkcionavimas, turėtų pasitarti su šeimos gydytoju.