Miego skola ir atsistatymo ribos po trumpų naktų

2023 m. apžvalgoje miego skola apibūdinama kaip terminas, žymintis skirtumą tarp reikalingo ir faktiškai gauto miego kiekio, galintis kauptis laikui bėgant. Apžvalgoje nurodomi trys atsistatymo miego ypatumai: eigą veikia tai, ar trūkumas buvo ūmus, ar lėtinis, nuotaika, mieguistumas ir kognityvinės funkcijos atsistato nevienodu greičiu, o procesas priklauso nuo miego trukmės bei suteiktų progų skaičiaus. Lieka daug neatsakytų klausimų apie atsistatymo prigimtį ir atsigavimui reikalingą miego kiekį. ^[1]

Miego skolos samprata ir tyrimai laboratorijoje

2003 m. laboratoriniame tyrime 48 sveiki suaugusieji nuo 21 iki 38 metų dalyvavo dviejuose bandymuose: 14 dienų iš eilės lovoje praleido 4, 6 arba 8 valandas arba nemiegojo 3 paras. Apribojimas iki 4 arba 6 valandų sukėlė kaupiamuosius, nuo dozės priklausomus kognityvinius deficitus visose užduotyse. Autoriai padarė išvadą, kad apribojimas iki 6 ar mažiau valandų sukėlė deficitą, tolygų iki 2 parų visiško miego trūkumo. ^[2]

Vertinimai ir miego įrašai

Tame pačiame tyrime mieguistumo vertinimai kilo apribojimo pradžioje, vėliau didėjo nežymiai ir nesiskyrė tarp 6 ir 4 valandų grupių. Miego įrašai, įskaitant delta galią ne REM miego metu, pakito pradžioje ir per 14 naktų beveik nekito. Autoriai rašė, kad mieguistumo vertinimai leidžia manyti, jog dalyviai iš esmės nesuvokė savo didėjančių kognityvinių deficitų, ir iškėlė prielaidą, kad miego skolą galbūt geriausia suprasti kaip pasireiškiančią papildomu budrumu su laikui bėgant besikaupiančia neurobiologine kaina. ^[2]

CIBDOL · Vertinimai ir miego įrašai

Atsistatymo trukmės matavimai po ribojimo

2003 m. tyrime 66 savanoriai 7 dienas lovoje praleido 3, 5, 7 arba 9 valandas per parą, vėliau 3 atsistatymo dienas po 8 valandas. 7 ir 5 valandų grupėse reakcijos greitis budrumo užduotyje sumažėjo, nusistovėjo žemesniame lygyje ir per 3 atsistatymo dienas nepakilo be jokių atsistatymo požymių. 3 valandų grupėje greitis ir nukrypimai greitai pagerėjo po pirmos nakties, bet atsistatymas buvo neišsamus, nusistovėjęs ties lygiu, panašiu į 5 ir 7 valandų grupių. 9 valandų grupė liko pradiniame lygyje. Autoriai kėlė hipotezę, kad smegenys prisitaiko prie lėtinio apribojimo ir pokyčiai išlieka kelias dienas atkūrus įprastą miego trukmę. ^[3]

2010 m. tyrime 159 sveiki suaugusieji nuo 22 iki 45 metų suskirstyti į dvi grupes: 142 asmenys praleido 5 naktis po 4 valandas lovoje su viena 0, 2, 4, 6, 8 arba 10 valandų atsistatymo naktimi, o 17 asmenų visas naktis praleido po 10 valandų. Deficitai mažėjo ilgėjant atsistatymo nakčiai, bet po 10 valandų lovoje, suteikusių 8,96 valandos miego, atsistatymas buvo neišsamus budrumo testui, mieguistumo ir nuovargio vertinimams. Autoriai padarė išvadą, kad visiškam atsistatymui gali prireikti ilgesnio vieno miego periodo arba kelių atsistatymo naktų. ^[4]

2016 m. tyrime fiksuotas 15 jaunų vyrų nuo 20 iki 26 metų įprastas miegas namuose, vėliau laboratorijoje suteikiant po 12 valandų lovoje 9 naktis iš eilės. Apskaičiuotas optimalus miegas vidutiniškai siekė 8,41 valandos, palyginti su 7,37 valandos namuose, o skirtumas, autorių pavadintas potencialia miego skola, siekė 1,04 valandos, 13 iš 15 vyrų namuose miegant mažiau už optimumą. Pirmą naktį miegas pailgėjo vidutiniškai apie 3,2 valandos, o iki ketvirtos nakties nusistovėjo ties optimumu. Autoriai apibendrino, kad maždaug 1 valandos potencialiai skolai panaikinti prireikė keturių dienų, o diskusijoje nurodė, jog skolai panaikinti reikalingos galimybės miegoti iki 9 dienų. ^[5]

Savaitgalio miegas ir išankstinis poilsis

2019 m. tyrime jauni suaugusieji paskirti į tris grupes: 9 valandų miego (8 asmenys), 5 valandų miego (14 asmenų) arba 5 dienų po 5 valandas su neriboto miego savaitgaliu ir 2 trumpomis naktimis po jo (14 asmenų). Savaitgalį pastaroji grupė miegojo maždaug 1,1 valandos ilgiau nei pradžioje. Vėl prasidėjus trumpoms naktims, jų cirkadinis laikas vėlavo, energijos suvartojimas po vakarienės ir kūno svoris buvo didesni, o kūno, kepenų ir raumenų jautrumas insulinui buvo apie 9 iki 27 procentų mažesnis nei pradžioje. Autoriai nurodė, kad savaitgalio atsistatymo miegas nėra veiksminga strategija siekiant išvengti medžiagų apykaitos sutrikimų esant pasikartojančiam miego trūkumui. ^[6]

2009 m. tyrime 24 suaugusieji nuo 18 iki 39 metų savaitę praleido lovoje po 10 valandų arba įprastą laiką, vidutiniškai 7,09 valandos, prieš 7 naktis po 3 valandas ir 5 atsistatymo naktis po 8 valandas. Apribojimo naktimis įprasto miego grupėje pasireiškė daugiau dėmesio nukrypimų ir jie greičiau pasiekė miegą dieninio budrumo teste nei prailginto miego grupė, o atsistatymo metu prailginto miego grupės reakcijos greitis atsigavo greičiau. Mieguistumo vertinimai tarp grupių nesiskyrė nė viename etape. ^[7]

2010 m. 9 savanorių nuo 21 iki 34 metų tyrime suplanuoti 10 valandų miego ir 32,85 valandos budrumo epizodai visais paros laikais, santykiui esant 1 prie 3,3. 10 valandų miegas nuosekliai atkurdavo budrumo užduoties atlikimą pirmosiomis valandomis, tačiau lėtinis miego trūkumas žymiai padidino greitį, kuriuo rezultatai blogėjo per budrumo epizodą, ypač biologinio laikrodžio nakties metu. ^[8]

Laboratorinių išvadų taikymo ribos

Kiekvienas šiame straipsnyje minimas eksperimentas atliktas su sveikais suaugusiais savanoriais pagal tyrėjų grafikus, imtyse nuo 9 iki 159 žmonių, todėl valandos, naktys ir procentai apibūdina tik šias imtis tokiomis sąlygomis. Tai yra tyrimų rezultatai, o ne miego tikslas, skolos atlyginimo planas ar asmeninės miego skolos matas.

Šis straipsnis aprašo, ką miego skola reiškia tyrimuose ir ką fiksavo apribojimo bei atsistatymo studijos. Jame niekas nediagnozuojama ir neteikiami miego patarimai, o kiekvienas, kuriam nerimą kelia miegas ar savijauta dieną, turėtų pasitarti su gydytoju.