Kaip kvepia ir koks yra CBD aliejaus skonis

Kodėl atidarius buteliuką pirmiausia užuodi augalą?

Kvapas ateina ne iš vienos vietos. Jį sudeda trys dalykai, ir tik vienas iš jų yra tikrasis aromato šaltinis. Didžiausią dalį formuoja terpenai: mažos lakios molekulės, kurios atsiskiria nuo skysčio ir pasiekia nosį anksčiau, nei pipetė priartėja prie lūpų. Antras dalykas yra pats ekstraktas. Viso spektro ištraukoje kartu su kanabidioliu keliauja kiti kanabinoidai, vaškai ir augalo pigmentai, o būtent ten sėdi ir kvapas, ir skonis. Trečias yra nešamoji bazė. Ji sudaro didžiąją buteliuko turinio dalį ir nustato foną, ant kurio išsidėsto visos likusios notos. Užklausose rašoma ir kanapių aliejus, ir CBD aliejus, o nosį abiem atvejais pasitinka tie patys lakieji junginiai [1]. Tos pačios molekulės, beje, auga pušies spygliuose, citrinos žievelėje ir levandų žieduose [1].

• Terpenai. Aromatinis augalo sluoksnis ir garsiausia visos kompozicijos dalis: 2011 metų Russo apžvalgoje jie aprašomi būtent kaip ta kanapių dalis, kuri nešasi kvapą [1].
• Ekstraktas. Terpenai, vaškai ir augalo pigmentai yra ta vieta, kurioje sėdi ir kvapas, ir skonis, todėl kuo giliau ištrauka išvalyta, tuo mažiau buteliuke lieka ką užuosti.
• Nešamoji bazė. Skiedimas nusako intensyvumą: tas pats ekstraktas skirtingame skiedime nosį pasitinka nevienodai, nors molekulių sąrašas nepasikeičia nė per vieną pavadinimą.

Aromatinis sluoksnis punktas po punkto

1. Terpenai yra maža ir lakioji kanapių chemijos dalis. Būtent lakumas paaiškina eiliškumą: molekulės pakyla į orą pačios, todėl kvapą pagauni dar prieš tai, kai skysčio paragauja liežuvis. Tas pats mechanizmas veikia patrynus pirštuose pušies spyglį [1].
2. Aromatiniame sluoksnyje jie yra garsiausias komponentas. Kanabinoidai, tarp jų ir kanabidiolis, kvapo beveik neformuoja, todėl viską, ką užuodi virš buteliuko, sudaro terpenai tokiu santykiu, kokį paliko ekstrakcija [1].
3. Tos pačios molekulės sutinkamos visiškai nesusijusiose augalų šeimose. Todėl kanapių ekstraktas gali dvelkti pušimi, citrusais ar apyniais, nors nė vieno iš tų augalų buteliuke nėra ir jokios priemaišos taip pat nėra [1].
4. Skonis stovi ant to paties pagrindo. Terpenai, vaškai ir augalo pigmentai yra tos pačios sudedamosios dalys, todėl liežuvis paprastai patvirtina tai, ką jau pasakė nosis: žemišką, augalinę, kartais aštrią notą.
5. Skiedimas nustato foną. Nešamoji bazė sudaro didžiąją buteliuko turinio dalį, todėl aromatinės notos girdimos ne tuščioje vietoje, o ant jos, ir tas pats profilis gali atrodyti ryškesnis arba tylesnis.
6. Nosis nėra matavimo prietaisas. Ji atpažįsta į orą pakilusias molekules, bet nepasako nei jų kiekio, nei procento, todėl skaičiai lieka ten, kur jie ir užrašomi: etiketėje ir partijos tyrime.

Nuo pušies spyglių iki apynių: kaip pavadinti notą

1. Metodas paprastas. Užuodus notą, pavadink, kas dar taip kvepia. Vietoj abstraktaus apibūdinimo gauni orientyrą, kurį atsimena bet kas ir kurį galima pakartoti kitą kartą, atidarius tą patį buteliuką.
2. Viso spektro aliejuje išsiskiria penketas terpenų, kurių notos atpažįstamos lengviausiai. 2011 metų Russo apžvalga surašo juos kaip pagrindinius kanapių aromato dalyvius, o likusios molekulės lieka fone [1].
3. Pušies spygliai. Tas pats junginys, kuris kvepia sakais, yra ir kanapių ekstrakte, todėl pirmas įspūdis dažnai būna spygliuotas ir sausas, o ne saldus [1].
4. Citrinos žievelė. Lupant citriną į orą pakyla ta pati molekulė, kuri kanapių ištraukoje suformuoja šviesų, aštrų kraštą virš žemiškos bazės [1].
5. Apyniai. Dvelksmas, pažįstamas iš alaus darymo, kanapių ekstrakte atsiranda be jokių apynių: tos pačios molekulės auga abiejuose augaluose, nors tarp jų nėra jokios giminystės [1].
6. Levandos. Gėlinė, šiek tiek saldi nota, kurią viena molekulė duoda ir levandų žiedams, ir kanapių ištraukai, todėl du visai skirtingi augalai nosiai skamba panašiai [1].

Rūgštus tonas ir sąlygos, kuriose stovėjo buteliukas

1. Vienas pokytis išsiskiria iš visų. Jei žemiška augalinė nota pasislenka į rūgštų, vaškinį pieštuką primenantį toną, tai jau ne aromato niuansas, o kitas dalykas.
2. Šis tonas atsiranda nešamojoje bazėje, ne aromatiniame sluoksnyje. Terpenų profilis lieka tas pats, o keičiasi pats aliejus, kuriame ekstraktas buvo atskiestas.
3. Tai vienintelis kvapo signalas, į kurį verta reaguoti. Visos kitos notos, žemiškos, spygliuotos ar citrusinės, yra kompozicijos dalis, o ne pranešimas apie turinio pokytį.
4. Ilgo saugojimo duomenys yra užrašyti. 2010 metų Lindholst darbe kanapių sakai ir ekstraktai buvo laikomi ilgą laiką ir skirtingomis sąlygomis [2].
5. Iš to darbo išeina viena sausa išvada: pokyčius labiau lemia saugojimo aplinka, o ne vien praėjęs laikas [2].
6. Praktinė pasekmė paprasta. Ta pati data ant dviejų buteliukų dar nieko nepasako, jei vienas stovėjo vienokioje aplinkoje, o kitas visai kitokioje [2].

Kai buteliukas beveik nekvepia

Būna ir taip, kad prie nosies pridėtas buteliukas nesako beveik nieko. Tai ne klaida. Tai gamybos pasirinkimo pasekmė: kuo giliau ekstraktas išvalomas, tuo mažiau jame lieka terpenų, vaškų ir augalo pigmentų, o būtent jie yra ir kvapo, ir skonio buveinė. Tas pats junginių sąrašas, kuris duoda aromatą, yra ir tas, kurio valymo metu nebelieka.

Kristaliniai milteliai ir apie 99 %

Izoliatas atsiranda tada, kai valymas nueina toliausiai. Tai kristaliniai milteliai, kuriuose kanabidiolio yra apie 99 %, o visa kita augalo dalis pakeliui pašalinta. Kvapo klausimas tada beveik išnyksta: aromatinio sluoksnio nebėra, taigi ir užuosti nėra ko. Viso spektro ištraukoje tas sluoksnis paliekamas, todėl kvapas ir skonis lieka augaliniai, o nosis pagauna tą patį žemišką pagrindą kiekvieną kartą [1].

Ką pasako etiketė, o ko nepasako nosis

Nosimi atpažįstamos notos, bet ne kiekiai. Tikslesnis atsakymas visada tas pats: procentas etiketėje ir kanabinoidų rodmenys partijos tyrime. Dirbdami su kanabinoidais nuo 2014 metų laikomės to paties eiliškumo: kas užrašyta dokumente, tas ir yra atsakymas, o kvapas pasako tik tai, kad aromatinis sluoksnis buteliuke paliktas [1].